Išgirdus kalbant apie ozoną daugeliui tikriausiai akyse iškyla vaizdas apie žemės atmosferą kurios viena iš sudedamųjų dalių yra ozono sluoksnis . Šis ozono sluoksnis susidaro dėl ultravioletinių spindulių poveikio . Atmosferoje esantys deguonies atomai (O2) dėl trumpųjų ultravioletinių spindulių esančių 100-240 nm bangų dažnio poveikio prisijungia papildomą deguonies atomą (O1) ir taip suformuoja ozoną (O3) . sklindant toliau jau per susidariusį ozono sluoksnį ultravioletinių spindulių bangų dažnis ilgėja ir nuo 240-315 nm dažnio ultravioletinių spindulių spektre ozono atomai skyla ir vėl susiformuoja deguonis . Normalioje temperatūroje ir slėgyje ozonas yra balkšvai melsvos, nuodingos dujos . Ozono dujos kaip ir deguonis dėl savo stiprių oksidacinių savybių gali sunaikinti iki 99% ore, ar vandenyje esančių bakterijų . Tačiau ozono dujų kaip ir ultravioletinių spindulių naudojimas veikia ardomai ir kitus aplinkoje esančius daiktus ar gyvus organizmus: lateksą, plastiką ,plaučius,augalus ir kita . Ne retai dauguma neteisingai vartoja sąvokas kalbėdami apie deguonį . Žmonės kvėpuoja ne grynu deguonimi ,o oru .Oras yra dujų mišinys kurį sudaro 78,3 % azoto, 20,9 % deguonies, 0,03 % anglies dioksido, 0,94 % argono ir nedidelėmis dalimis kitų dujų . Grynas deguonis kaip ir ozonas žmogaus kvėpavimo organams yra netinkamas . 1785 m. Olandų chemikas Martinus van Marum atliko eksperimentus, susijusius su elektros kibirkščiavimu virš vandens, pastebėjo neįprastą kvapą, kurį jis priskyrė elektrinėms reakcijoms, nesugebėdamas suprasti, kad jis iš tiesų sukūrė ozoną.Pusamžiu vėliau Kristianas Fridrichas Šionbainas (Christian Friedrich Schönbein) pastebėjo tą patį aštrų kvapą ir jį pripažino kaip kvapą, kuris atsiranda po žaibavimo 1839 m. Jam pavyko išskirti dujinę cheminę medžiagą ir pavadinti ją „ozonu”. Iš graikų kalbos „ozein”, reiškia kvepėti .